Kolektyvinė atmintis: praeities reprezentacijų pasirinktys ir pobūdis "Sąjūdžio žiniose" 1988-1989 metais

Straipsnyje nagrinėjamos kolektyvinės atminties apraiškos – praeities reprezentacijos, arba praeities įvykio interpretavimas, konceptualizavimas ir vartojimas nūdienos poreikiams, - „Sąjūdžio žiniose" 1988-1989 m. Sovietinis režimas labai stengėsi iš naujo interpretuoti praeitį ir suformuoti dirbtinę atmintį, kad radikaliai supriešintų institucionalizuotą ir individualiąją atmintis. Todėl vienas iš Sąjūdžio tikslų buvo užpildyti baltąsias istorijos dėmes, pirmiausia paviešinant slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus. „Istorijos susigrąžinimas" ir „atgauta (tautinė) atmintis" reiškė tautos patirtų kančių (kaip antai, tremties prisiminimų) eksponavimą ir pabrėžimą, kas, savo ruožtu, lėmė viktimizaciją ir „konkuruojančią martirologiją", taip pat sovietmečio, kaip nuolatinio teroro, priespaudos ir melo, įvaizdžio formavimą. „Sąjūdžio žiniose" gausu Sovietų Sąjungos kaip (blogio) imperijos (tautų skerdyklos), kuriai būdingi kolonijiniai kėslai ir vergystė, gretinimo su carine imperija (tautų kalėjimu) ir baudžiavine santvarka. Galime pastebėti atvirkštinės kultūrinės kolonizacijos išraiškas kolonijos (Lietuva) ir sovietinės metropolijos opozicijoje. Supriešinimas kaip toks išlaikomas ir nusakomas per svetimumo ir(ar) išnaudotojiškumo santykį, žeminantį imperinį požiūrį ir abejingumą tautos likimui. Gvildenant gamtosaugos klausimus „Sąjūdžio žiniose" žala Lietuvos gamtai suvokiama kaip dar vienas tautos priespaudos istorijos puslapis, o ekologinės problemos glaudžiai siejamos su tautos lemtimi ir ateitimi: nors trėmimai baigėsi, išgyvenusieji yra nuodijami nuniokotoje jų pačių žemėje, virš kurios pakibusi atominės katastrofos - ekologinio genocido - grėsmė. Lietuvos gamta, teigta, turi būti išvalyta nuo teršalų, kaip kad „susigrąžinama" istorija ir atmintis privalėjo būti apvalytos nuo melo. Istorija (istorinis teisingumas) buvo sugrąžinta į Lietuvos miestų gatves per masinius renginius, kaip antai: Molotovo-Ribbentropo pakto minėjimas, tai liudija performatyvią kolektyvinės atminties prigimtį. „Sąjūdžio žinios" kvietė skaitytojus paminėti datą, nulėmusią tragišką tautos likimą, o leidinio retorikoje naudotas kančios-išlaukimo-atgimimo schemiškas pasakojimo modelis. Svarstymai apie tautinį kalendorių (atmintinų dienų revizija) ir tautinę atributiką sieti su bendros ir bendrai prisimenamos praeities poreikiu, minėjimo simbolizmu.Article deals with the manifestations of collective memory (representations of the past, where past events are intetpreted, conceptualised and used for todays needs) in Sąjūdžio žinios 1988-1989. As the Soviet regime made great efforts to reinterpret the past and create a programmed and artificial memory by radically confronting the institutionalised and individual memories, Sąjūdis' goals included filling the "blank spots" of history, primarily targeting the secret protocols of the Ribbentrop-Molotov pact. "The return of history" and "recovered (national) memory" also meant voicing injustices and repressions suffered by the Lithuanians during the Soviet era, such as mass deportations, which, in turn, led to victimhood and "competitive martyrology", as well as creating the image of the Soviet era as that of constant repressions, darkness and sham. Allusions to the Soviet Union as the (evil) empire (the slaughterhouse of nations) featuring colonial intent and slavery, compared with the Tsarist Empire (the prison of nations) and serfdom, are often used in Sąjūdžio žinios. The phenomenon of reverse-cultural colonisation is observed in the opposition between the periphery (Lithuania) and the Soviet metropolis. The opposition itself is drawn in the form of indifference to the existence of the Lithuanian nation, its exploitation and humiliation. In the reflections on environmental issues found within Sąjūdžio žinios, the damage to Lithuania's nature is viewed as yet another thread in the history of the nations oppression. Concern for ecology is also concern over the nations fate and its future: mass deportations have ended, yet those who survived are now poisoned in their own polluted land, under the menace of the nuclear disaster - ecologic genocide. The Lithuanian nature was said to be in need of purification, just as history and memory were to be recovered and renounced of lies.[...